SIPTU istorija

SIPTU (Paslaugų, industrijos, profesijos ir technikos sąjunga), susiliejus dvejoms profsąjungoms- ankstesnei Airijos transporto ir paprastų darbuotojų profsąjungai (ITGWU) bei Federacinių Airijos darbuotojų profsąjungai- buvo įkurta 1990 m., tačiau ji savo žymę priskiria ankstyviesiems dvidešimtojo amžiaus metams, kai „Didysis“ Jim Larkin pradėjo organizuoti transporto ir Dublino doko darbuotojus. Netrukus Larkin Profsąjunga – ITGWU ėmėsi organizacinių darbų, kalbant apie įvairių profesijų Airijos darbuotojus.

ITGWU progresas sukėlė ypatingai priešišką Dublino darbdavių reakciją. 1913 m. jie įvykdė visų ITGWU narių ir rėmėjų lokautą. Darbdavių tikslas buvo sutriuškinti ITWGU. Po nuožmios kovos, trukusios šešis mėnesius, lokautas baigėsi. ITGWU lyderio James Connolly žodžiais tariant „kova baigėsi lygiosiomis“. Profsąjunga buvo susilpninta, tačiau nesunaikinta.

Larkin 1914 m. palikus Airiją ir išvykus pasisakymų turnė po JAV, Connolly tapo Generaliniu Profsąjungos Sekretoriumi. Daugelis profsąjungos narių, pagal Connolly įsakymą, kaip dalis Airijos Piliečių Armijos dalyvavo 1916- tųjų metų Velykų Sukilime. Po Connolly mirties, 1916 m. Generaliniu Sekretoriumi tapo William O’Brien. Jis atgaivino ITGWUW, per kelis metus narių skaičius pasiekė 100 000.

Grįžęs iš JAV, Larkin rado pasikeitusią šalį ir Profsąjungą. Nesutarimai tarp Larkin ir naujosios ITGWU vadovybės galiausiai baigėsi Profsąjungos padalinimu – 1924 m. Larkin iniciatyva buvo įkurta Airijos Darbuotojų Sąjunga. Abi organizacijos ir toliau svarbiai prisidėjo prie ekonominės bei socialinės šalies plėtros, nepaisant sudėtingo komercinio 1920 m. klimato bei karo nusiaubtos 1930 m. ir 1940 m. atmosferos.

1950 m. bandymai, vadovaujami Jim Larkin jaunesniojo ir John Conroy, suvienyti Airijos darbo judėjimą baigėsi Airijos Profsąjungų kongreso sukūrimu, o tai savo ruožtu 1969 m. privedė ITGWU ir WUI prie susijungimo ribos. Tačiau netikėta dviejų lyderių mirtis reiškė, kad susivienijimo momentas nutolo, reikėjo laukti naujos kartos pastangų, kad 1990 m. įvyktų istorinis susijungimas.

Tuo tarpu, kai naujojoje Sąjungoje buvusi ITGWU ir FWUI buvo įsteigimo partnerės, nuo tada jas vienijo daugybė kitų Sąjungų, apimant Nacionalinę Airijos Dailininkų ir Dekoratorių Prekybos Sąjungą (INPDTU), Jūrų, uostų ir paprastų darbuotojų sąjungą (MPGWU), Airijos spaudos sąjungą (IPU), Airijos rašytojų sąjungą (IWU) bei automobilių, bendrosios inžinerijos bei mechanikų sąjungą (AGEMOU).

SIPTU išleido daugybę publikacijų apie darbo istoriją. Trumpa 1913 m. lokauto istorija yra galima tiesiog šiame tinklalapyje.

Trumpa Francis Devine istorija

1913 m. Dublino mieste
Bosas buvo turtingas, o vargšai buvo vergai,
Moterys dirbo, vaikai alko,
Tada kaip galinga banga pasirodė Larkin.

1913 m. Dublinas

1913 m. Dublinas stokojo tikros industrinės bazės, darbas buvo atsainaus pobūdžio su menka sąjungos organizacija ir mažais atlyginimais. Trečdalis miesto perpildytos populiacijos buvo apsigyvenęs nuomojamose miesto centro lūšnose. Perpildymas, skurdas ir neadekvačios sanitarinės sąlygos, derinamos su badu, suteikė Dublinui didžiausią naujagimių mirčių rodiklį Europoje.Penny Dinners for Sale in Dublin Slums

Aukštas smurto bei prostitucijos lygis pateikė kitą įrodymą apie demoralizuotą daugelio gyventojų būklę. Tai daugeliu atveju buvo neįtikėtina terpė prekybos tredjunionizmui. Socialinę sistemą apibūdino darbingumo nesaugumas, kasdieninė asmeninė kova dėl išgyvenimo ir dažnas profesinių darbuotojų sąjungų identiferentiškumas.

Naujasis Tredjunionizmas, paženklintas savo nekvalifikuotu ir socialistiniu užsidegimu, Dubline suvešėjo 1890 m. Tačiau keistenybes apsunkino nuolatinė sėkmė: daugybė sąjungos organizacijų merdėjo. James Larkin atvykus į Airiją kaip Nacionalinės doko darbininkų (NUDL) profsąjungos organizatoriui, uosto darbuotojai sukilo pirmiausiai 1907 m. Belfaste, po to kituose Airijos uostuose.

Nesutarimas su NUDL Liverpulio vykdomaisiais organais, privedė prie Larkin nušalinimo bei Airijos Transporto bei Paprastų Darbuotojų Sąjungos įsteigimo 1909 m. Nuo pat pradžių profsąjunga savo taisyklėse aiškiai suformulavo plačią industrinės ir politinės agitacijos programą, kurios tikslas buvo pakeisti visuomenę, atsižvelgiant į Airijos darbo klasės interesus. Tačiau darbdaviai nebuvo tylūs stebėtojai.

Bosai organizuojasi

Vadovaujant suktam William Martin Murphy, Irish Independent laikraščio savininkui bWill+Martin+Murphyei Dublino Tramvajų Kompanijos kontrolieriui, daugiau nei 400 darbdavių susijungė į Dublino Darbdavių Federaciją, norėdami panaikinti tas pačias teises, skirtas miesto neprivilegijuotiesiems. Jų tikslas buvo pašalinti ITGWU baimę ir nepasitenkinimą, kurį taip aiškiai reiškė gatvinė Larkin oratorija.

Lemiamas momentas atėjo rugpjūčio 15 d., kai Murphy pasiūlė darbuotojams, dirbantiems Independent‘s paskirstymo skyriuje, Profsąjungos ar darbo pasirinkimą. Kai jų lojalumas Profsąjungai baigėsi atleidimu, staigus solidarumo veiksmas sukėlė kitus Eason‘o atleidimus.

Pasitikintys darbdaviai išleido prastos reputacijos „dokumentą“, liepdami pasirašyti pasižadėjimą, išsižadėti ITGWU, nepasirašiusių laukė lokautas. Rugsėjo pabaigoje daugiau nei 20,000 buvo lokaute.

Kruvinasis sekmadienis

Rugpjūčio 31 d., sekmadienį, policija užpuolė nekaltą žmonių minią, susirinkusią pasiklausyti Larkin‘o O’ Connell gatvėje. Susitikimą uždraudė valdžios organai. Daugybė žmonių buvo sužaloti, o Britų viešoji nuomonė buvo šokiruota.

Bendruomenių Rūmuose buvo iškelti klausimai, o Britų Profsąjungos Kongrese buvo svarstomas ginčo objektas.

The-Dublin-1913-Lockout-1

1913- tųjų metų lokautas

Dublino Metropolijos Policijos nariai pradėjo neišprovokuotą ataką         tiek praeivių, tiek Profsąjungos rėmėjų, susirinkusių į viešąjį                         susirinkimą, vykusį Dublino Sackville (dabar O’Connel) gatvėje,                   atžvilgiu.

 

Tačiau smurtas nebuvo naujovė puolamiems darbuotojams, nes  nestojantys į profesinę sąjungą- apsaugoti, o piketai- dažnai atakuojami.  James Nolan, James Byrne ir Alice Brady už savo lojalumą darbininkams  užmokėjo gyvybe.

Parama greitai sukėlė sielvartą, tačiau Larkin „Ugningosios naštos“  kampanija Britanijoje, kur jis skelbė „Dieviškąją nepasitenkinimo misiją“  sukėlė labiau paprastų žmonių nei oficialių pareigūnų reakciją. Parama  buvo apribota iki maisto ir palaikančiosios medžiagos, o ne pritariančių industrinių veiksmų.

James Connolly, koordinuojantis industrinius aspektus, nupiešė Dublino uostą „sandarų kaip cilindrą“, abi pusės buvo pasiruošusios sekinančiam karui, bosai pasikliovė badu, o darbininkai paprastu šaukiniu: „Vienas už visus ir visi už vieną“.

Iki pat galo…

TUC Dublino maisto fondas ir kita parama, vadovaujama Dublino Prekybos Tarybai, sustiprino darbuotojus. Pastarieji taip pat pradėjo ginti save, formuodami Airijos Piliečių Armiją. Intelektualai ir vidurinės klasės šalininkai perėjo į darbuotojų pusę. Bažnyčia nelabai pritarė ir priešinosi alkstančio Dublino ėjimui į „bedievius“ anglų šalininkų namus. Connolly stebėjosi, kodėl sielai skiriama daugiau dėmesio nei pilvui.

1914 m. sausio mėn. Lokautas pradėjo byrėti, kadangi grįžo Statybininkų Sąjunga, greitu metu tą turėjo padaryti ir kitos, net nepasirašydamos kaltės dokumento.

Gegužės mėn. Pabaigoje darbdaviai galėjo ir skelbė pergalę, kadangi pasipriešinimas sugriuvo. Tačiau jiems neužteko jėgų realizuoti pergalę, kadangi ITGWU išliko.

Po pralaimėjimo ITWGU įgijo daugybę šalininkų ir padėjo pamatus, kurie suteikę pagrindą baigiamajam Connolly žodžiui:

„Dėl šios lygiosiomis pasibaigusios kovos, abi pusės vis dar nešioja gilius randus. Kokie gilūs šie randai, neatskleis niekas. Tačiau darbo klasė neprarado savo agresyvumo, pasitikėjimo ir tikėjimo galutiniu triumfu. Išdavikai savo klastingumu nepasiekė taip norimos materialios naudos. Airijos Transporto ir Paprastų Darbininkų Sąjungos vėliava vis dar garbingai plazda Airijos darbininkų klasės kraujyje, o darbininkų klasė vis dar garbingai ir nepaklusniai žygiuoja link valdančiųjų, kurie palaiko atgimusią tautą, remia industriniu požiūriu laisvus žmones“.

1913- tųjų metų palikimas

1913- tieji iš tiesų buvo žavinga pergalė, išplėšta iš pralaimėjimo nasrų. Profsąjunga ir darbo judėjimas greitai turėjo tapti esmine ir svarbia naujosios Valstybės dalimi, kalbant apskritai, visuomenė turėjo pripažinti plačias socialines demokratijos normas, jei ne patį socializmą. Neįkainojamos visuomenės vertybės atspindėjo poreikį tobulinti neprivilegijuotų grupių visuomenėje priežiūrą. Kova buvo laimėta 1913 m., nuo to laiko progresas vyko netolygiai.

Nepaisant milžiniško profsąjungos augimo 1970 m., darbo klasės organizacija neatsispindėjo politiniuose tiksluose.

Kalbant apie socialinį šiandieninės Airijos palyginimą su 1913- tųjų metų Airija, ar galime sakyti, kad reputaciją pateisinome? Savaime aišku, kraštutinis skurdas išnyko, tačiau daugybė dalykų siejasi su anais laikais. Mes vis dar susiduriame su ūmiomis aprūpinimo būstais, švietimo ir socialinių paslaugų problemomis bei naujas rūpesčiais, susijusiais su miestų nykimu, narkotikų naudojimu, vandalizmu ir nusikaltimais. Deja, šiuo metu stiprėja anti profsąjungų ir esminių jų pristatomų kolektyvinių vertybių niekinimas, nors šiems dviem dalykams Airijos visuomenė skolinga už daugybę iškovotų laisvių.

Nauji „dokumentai“ yra tikėjimas privatizacija, reguliavimo panaikinimu, viešųjų išlaidų sumažinimas ir augantys individualizmo prašymai. Profsąjungos vertybių buvo atsisakyta kaip „senamadiškų“ arba „priklausančių devynioliktajam amžiui“, tačiau iš tiesų jos yra pačios svarbiausios, norint laimėti kovą už savo likimą ir ekonominių, socialinių ir politinių sričių valdymą.

1913- tųjų metų pamokos

Privalome pasimokyti iš 1913- tųjų solidarumo tarp skirtingų prekybos nacionalinių ir tarptautinių sąjungų. Profsąjungos judėjimas kovojo už visą darbo klasę, ne tik už organizuotus sektorius.

Irish Independent spaudos darbuotojai, pasitelkdami masinius savo skaitytojus, priešinosi bosų priespaudai. Profsąjungos teikė socialinių ir kultūrinių veiklų savo nariams, taip pat ir industrinį bei politinį lyderiavimą.

Lokautas stengėsi uždrausti kultūrą, priešingą kapitalizmui. Šis bandymas iš dalies nepavyko, kadangi buvo žiaurus ir nemitrus. Šiandieninis puolimas yra subtilesnis ir dėl šios priežasties pavojingesnis.

Gerbdami 1913- tuosius metus, mes turėtume prisidėti prie profsąjungos veiklos. Privalu dar kartą nustatyti tautos atkūrimo į „industriniu požiūriu laisvų žmonių pečius“ užduotį.